Gausus būrys Švenčionių profesinio rengimo centro darbuotojų ir moksleivių saulėtąjį penktadienį susirinko serviravimo kabinete. Visi klausė Rasos Breidokienės pasakojimo ir dirbo susikaupę. Kiaušinius marginome vašku ir merkėme į dažus. Vieni dažė šviesiai, kiti tamsiai, o treti net keliomis spalvomis išmargino margučius. Kai margučiai buvo išrašyti visokiausiais dangiškais raštais, ėjome rišti tradicinių Švenčionių krašto verbų.
Mūsų krašto verbos – tai tradicinio kadagio šakelė ir taip vadinami „kačiukai“ – išsprogusi blindės šakelė. Dar galima į rišamą verbą įkomponuoti šakelę serbento, žilvičio ar kokio kito augalo su jau prasiskleidusiais lapeliais. Šakeles sudedi ir apriši būtinai raudonu siūlu. Per Verbų sekmadienį būtina pirmam atsikelti, nuėjus į bažnyčią, pašventinti verbą ir grįžus į namus, namiškius išplakti, sakant: „ne aš plaku – verba plaka“. Tas simbolinis mušimas kadagiu, linkint visa ko gero, o ypač geros sveikatos. Juk ir pats kadagys turi daug gydomųjų savybių. Tikėta, jog nurištas siūlas nuo šventintos verbos ir aprištas ant skaudamo sąnario nuima skausmą ir gydo patį sąnarį.
Taip prisiminę šimtametes tradicijas, kaip vašku marginti margučius, kaip susirišti tradicines verbas, padėkoję edukatorei Rasai Breidokienei, išsiskirstėme pakilesnės nuotaikos.
Neformaliojo švietimo organizatorės
Milda Petkevičienė, Danutė Kavaliukaitė
