Viktorija Jacyna, Švenčionių profesinio rengimo centro VT21 (virėjų grupės) mokinė
Dažnai galvoju apie įvairiausius dalykus. Vienas iš tų dalykų – tai noras aplankyti kuo daugiau šalių, pažinti kuo daugiau įvairių kultūrų ir tiesiog nugyventi šį gyvenimą patiriant daug nuotykių, naujų atradimų ir nepamirštamų akimirkų…
Nutariau mokytis antrosios profesijos ir vieną dieną gavau nuostabų pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti. Tai buvo praktikos atlikimas Austrijoje. Nuostabioje, kalnuotoje ir be galo užburiančioje šalyje. Ar aš apsidžiaugiau? Nežinau. Jau žinojau, kas yra praktika ir dar ne savo šalyje. Anksčiau teko dalyvauti „Erasmus+“ programoje Lenkijoje, tad buvo šiek tiek baugu vykti dar toliau negu buvau prieš tai. Bet tai, ką patyriau būdama Austrijoje, tiesiog nuostabu. Važiavome ilgai. Kelionė vargino. Kuo arčiau buvome, tuo labiau aš džiaugiausi, širdis spurdėjo iš laimės, nes tie vaizdai, kuriuos mačiau, jaudino taip stipriai, kad iki šiol jaučiu begalinę laimę. Atvažiavus buvo šiek tiek baisu, nes trikdė tai, kad nemoku vokiečių kalbos. Pirmomis dienomis buvo šiek tiek nedrąsu ir keista. Galvojau, kaip pritapti prie kolektyvo, nes reikėjo plušėti virtuvėje ir žinojau, kad tai grupinis darbas. Man kaip akmuo nuo širdies nusirito, kai supratau, jog galėsiu susikalbėti su visais angliškai, nes beveik visi, su kuriais teko bendrauti, mokėjo anglų kalbą. Darbas prasidėjo. Pirmos akimirkos ir dienos buvo sunkios, pavargdavau, skaudėjo kojas, nugarą, bet dabar dėl to nei kiek nesigailiu. Dėjau kuo daugiau pastangų, kad išmokčiau daug naujų dalykų, įgaučiau patirties, naujų žinių. Man tai patiko bei sekėsi. Susibendravau su visais virtuvės darbuotojais. Jie šilti žmonės, turintys daug kantrybės ir begalinio noro padėti bei išmokyti. Jų šalyje paplitęs pameistrystės mokymo būdas. Mokiniai daug mokymosi laiko praleidžia įmonėse.
Darbas, kuris įėjo į mano „Erasmus+“ stažuotę, nebuvo vienintelis dalykas. Net sunku apsakyti, kiek nuostabių dalykų aš patyriau. Pirma savaitė prabėgo tarsi sekundė. Austrai labai šilti, malonūs, mandagūs žmonės. Eidama gatve sulaukdavau gausybę nuoširdžių šypsenų. Žmonės labai draugiški, sveikinasi, nors ir nepažįsta vieni kitų. Tai labai žavi. Iš pradžių nesupratau, kodėl tam tikromis dienomis ir restorano svečiai, ir personalas apsirengia tautiniais drabužiais. Pirmą kartą pagalvojau, jog tai kažkokia šventė. Išaušo dar vienas sekmadienis. Vėl tas pats – visi pasipuošę. Kadangi man viskas įdomu, nusprendžiau paklausti kolegės, kokia čia šventė. Ji papasakojo, kad tai tokia tradicija – kiekvieną sekmadienį rengtis tautiniais drabužiais ir švęsti. Man tai pasirodė keista, bet ir labai gražu, kad žmonės išsilaikę savo tradicijas. Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje kiekvieną sekmadienį gatvėmis vaikščiotų tautiniais drabužiais pasipuošę žmonės.
Mėnuo prabėgo tarsi akimirka. Kai atėjo laikas vykti namo, pasijaučiau keistai. Buvo smagu, kad tuoj tuoj važiuosiu namo pas artimuosius ir draugus, tačiau nesinorėjo išsiskirti su žmonėmis, su kuriais susibendravome. Sulaukiau pasiūlymų pasilikti ilgesniam laikui. Niekada nepraleisčiau tokių progų, bet reikia tęsti mokslus Lietuvoje.
Džiaugiuosi, jog dar vienerius metus būdama mokykloje turėjau galimybę pamatyti ir pažinti kažką naujo. Dieviškai graži šalis, kurios peizažai iki šiol pasiliko mano mintyse ir nuotraukų galerijoje. Esu be galo dėkinga mokyklai, mokytojams, kurie parengė projektą bei pasiūlė dalyvauti „Erasmus+“ programoje. Ši programa pildo svajones ir suteikia sparnus.
Niekada neabejokite ir rizikuokite. Gyvename vieną kartą ir iš gyvenimo reikia pasiimti viską, ką jis siūlo. Niekada nepamiršiu šios šalies, stažuotės ir žmonių, su kuriais man buvo gera. Aš pažadėjau sugrįžti, manęs pažadėjo laukti. Svajonės pildosi, svarbiausia jomis tikėti!
