Kūčios
Kūčios – Kalėdų išvakarėse (gruodžio 24 d.) švenčiama šventė. Dabar tai šeimos ar artimiausių draugų vakarienė.
Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelia audringus debesis su krušomis.
Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą nuklodavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno užtiesdavo staltiesę ir išdėliodavo patiekalus. Pastatydavo žvakių, kartais – nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Prie stalo pakviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius, samdinius. Prieš valgydami visi atsistodavo. Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią. Dalį maisto atiduodavo vėlėms, paaukodavo dievams. Per Kūčias taip pat kūrendavo ugnį, degindavo šiaudų kūlius ar trinką, kurią buvo pervilkę kaimo gatve persirengėliai.
Verti dėmesio yra Kūčių burtai. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, per kurias būdavo išsunkę išvirtus žirnius. Kuo geriau pašerdavo gyvulius.
Kūčių diena – tai padėkos, žmonių ir tautos vidinio ryšio, dvasios stiprinimo diena.
Per Kūčias žmonės grįžta mintimis į tai , kas jau nuveikta, su viltimi bei tikėjimu žvelgia į ateinantį Išganytoją, į būsimus metus.
Vakarėjant trobos kambariai jau būdavo sutvarkyti, patalynė pakeista. Šeimos nariai po pirties apsirengę švariais drabužiais laukdavo, kada bus baigti ruošti paskutiniai valgiai. Tuomet prasiverdavo durys ir troboje pasirodydavo šeimininkas, nešinas sietuve ar sietu. Dažnas šieną atsinešdavo baltoje drobulėje, staltiesėje, skaroje ar maišelyje, kartais glėbyje arba rankose.
Peržengęs trobos slenkstį tėvas pranešdavo, kad jau šventvakaris: „ Vaikai, ruoškitės! Netoli Kalėdos, o Kūčia jau čia pat.“ Moterys šieną išklodavo per visą stalą, užtiesdavo švarutėle, gurgždančia staltiese, o jeigu turėdavo ir naują. Šieno likučius padėdavo po stalu. Šis šienas, kaip ir nuo stalo, atitekdavo gyvuliams.
Ignalinos rajone buvo šeimų, kurių nariai per Kūčias po paplotėlio valgydavo duonos riekutę. Tėvas ant delno laikydamas riekę duonos sakydavo: „Kad šios rankos niekada nepristigtų duonos!“
Kūčių burtai, ypač šiaudo traukimas, buvo labai populiarus. Kūčių vakaro spėjimai būdavo įdomūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Jei kam pasisekdavo ištraukti iš po staltiesės ilgą šiaudą, tai buvo ženklas, kad ilgai gyvens, jei trumpą – greitai mirs, jei kreivą – teks sirgti, varguose gyventi. Jei pavykdavo sugriebti porinį riešutų skaičių, tai buvo tikimybė susirasti porą, ištekėti, sukurti šeimą. Kūčių vakarą buvo puošiama eglutė. Kai šeimos narys kabindavo ant eglutės pirmąjį žaisliuką, turėdavo sugalvoti norą. Buvo tikima, kad Kūčių vakaro norai išsipildo.
Parengė PBG19 grupės mokinės Jūratė Garlaitė ir Renata Nasevičienė
Kalėdos
Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumą. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo.
Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikdavo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas. Etnografė Pranė Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimą magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas atlikdavo patys valstiečiai lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.
Dabar Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje, dažnai suliejant vietines ir jau globaliosios kultūros dalimi tapusias tradicijas.
Parengė PBG19 grupės mokinė Aliona Šliachtovič
Naujieji metai
Sunku pasakyti, kada gimė paprotys švęsti Naujuosius metus, tačiau jau senovės babiloniečiai ir egiptiečiai žinojo šią šventę. Ko gero – tai pati seniausia šventė. Tai įrodo ir Gizos piramidėse archeologų rasti indai su užrašu „Naujųjų metų pradžia“. Egipto sostinėje Naujieji metai prasidėdavo horizonte pasirodžius Sirijaus žvaigždei. Žvaigždės pasirodymas sutapdavo su Nilo potvyniu. Kai upė verždavosi iš krantų ir užliedavo kaimus bei laukus, valstiečiai džiaugsmingai šūkaudavo: „Su naujaisiais!“ Ir rieškučiomis gerdavo Nilo vandenį. Prieš įsigalint dabartiniam mūsų kalendoriui, pasaulyje egzistavo apie 200 kalendorių sistemų. Norėdama, kad Naujųjų metų skaičiavimo būdas prigytų, vyriausybė įsakė gyventojams švęsti juos labai iškilmingai – namus apkaišyti eglių, pušų, kadagių šakomis, linksmintis, būtinai sveikinti vienas kitą Naujųjų metų proga. Šiais laikais Naujuosius metus pasitinkame triukšmingais šūksniais ir gausiais petardų ir fejerverkų sprogimais. O kaip Naujuosius metus pasitikdavo mūsų kaimo senoliai? Kokie būdavo šios šventės papročiai?
Labiausiai Naujųjų metų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino Vidurio ir Rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai: Šiaurės Rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, Vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – Pakūčiais arba antrosiomis Kūčiomis. „Skirtingai nuo šventinės vakarienės, tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė.
Jaunimas, sutikdamas Naujuosius metus, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Tai rytinės Lietuvos dalies tradicija. Žemaičiai atsigriebdavo per Užgavėnes. Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji metai – sulinkę, suvargę, apsirengę apskurusiais rūbais; gražus jaunikaitis su knyga rankoje – Naujieji metai. Judviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys pasibelsdavo į kiekvieną kaimo trobą. Įleisti vidun, pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gerų ateinančių metų. Žinoma, už tai būdavo ir pavaišinami.
Svarbu, kad 12 val. niekas nemiegotų, nes galima savo laimę pramiegoti, todėl žadindavo net mažus vaikus. Jaunimas daug šokdavo, kad visus metus kojelės gerai kilnotųsi. Vaikinai stengdavosi pirmiausiai šokdinti gražiausias merginas, kad visus metus sektųsi su gražiomis merginomis draugauti. Per Naujuosius ateidavo ne Kalėdų senelis, o Senis šaltis. Kai kur buvo paprotys uždegti šiaudų kūlį. Tikėdavo, kad taip sudegins nelaimes, viską, kas bloga, padės greičiau sugrįžti saulei. Naujų metų naktis, kaip ir Kalėdų, – stebuklinga. Tikima, kad šią naktį namus aplanko raganos, ir, jei randa nebaigtą darbą, juose apsigyvena visiems metams. Naujųjų metų naktį ir dieną galima nuspėti ateitį, derlių, ateinančių metų orą.
- Jei naktis žvaigždėta – bus geri metai.
- Norint, kad aruodai kitais metais būtų pilni, reikia atidaryti svirno duris ir šaukti: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“.
- Apdalinus elgetas, galima tikėtis derlingų metų.
- Geras ženklas buvo grįžtant iš bažnyčios į pusnį įvirsti – linai gerai derės.
- Sakydavo, koks oras per Naujuosius – tokie bus visi metai. Jei per Naujuosius šąla, per Velykas bus šilta. Sniegas ir pustymas – derlingų metų požymis.
Parengė PBG19 grupės mokinė Gabrielė Serebriakovaitė
