Pradėsiu nuo pat mano kelionės pradžios. Iš Lietuvos išvykome balandžio 28 d. Keturi Erasmus+ studentai: Renata, Lolita, Larisa ir aš – Olga, lydimi keturių mokytojų iš mūsų puikiojo Švenčionių profesinio rengimo centro (ŠPRC), pradėjome savo nuotykį. Savaime suprantama, kad visi jaudinomės, nes kai kurie lėktuvu skrido pirmą kartą gyvenime. Viskas praėjo sklandžiai, lėktuvas sėkmingai nusileido Neapolio oro uoste. Čia mus pasitiko priimančios šalies atstovas, ir mes, susikrovę lagaminus į mikroautobusą, tris valandas važiavome naktine Italija iki pat mūsų kelionės tikslo, miesto, įsikūrusio ant Adrijos jūros kranto, romantišku pavadinimu Rodi Garganiko (Rodi Garganico). Į viešbutį įžengėme 3 val. nakties, tad išvargę, bet laimingi iškart griuvome miegoti.
Mūsų viešnagės Italijoje pirmosios dienos prabėgo labai greitai, nes turėjome daug veiklos. Pirmą atvykimo dieną persikraustėme į kitą viešbutį, tačiau spėjome susipažinti su miesteliu. Norėjosi kuo daugiau pamatyti. Ir, žinoma, praleisti laiką prie žydrosios Adrijos jūros. Jos smėlėti paplūdimiai mus pakerėjo, visos viešnagės metu nepabodo kasdien pasivaikščioti jūros krantu.
Praėjus porai dienų po atvykimo, išaušo akimirka, kai turėjome pradėti savo mokomąją praktiką. Renatai su Lolita nereikėjo niekur važiuoti, jos abi dirbo viešbučio, kuriame gyvenome, restorane: Lolita darbavosi virtuvėje, o Renata aptarnavo klientus restorano salėje. Praktikantės prisipažino, kad teko darbuotis su geriausiu virtuvės šefu Vincenzo Rattazzi. Jos ne tik išmoko italų virtuvės subtilybių, bet ir pamokė šefą, kaip pasigaminti lietuviškų patiekalų. Vieną karštą vakarą restorano svečiai atsigaivino įžymiais lietuviškais šaltibarščiais.
Kartu su kolege Larisa į savo praktikos vietą vykome į kitą Gargano regiono miestelį – Karpino (Carpino). Čia, tarp kalnų, netoli Varano ežero, įsikūręs pagyvenusių žmonių, sergančių Alzheimerio liga, dienos centras „Uria Centro Diurno“. Kol vykome autobusu iki darbo, galvoje buvo įvairių minčių: ką reiks ten daryti, kaip susikalbėsim, kaip mus priims ten dirbantis personalas. Bet pasirodo bijoti nebuvo ko. Pirma praktikos diena, kaip ir visos mokomosios praktikos dienos, praėjo sklandžiai. Tariame nuoširdų ačiū visiems dienos centro darbuotojams už tai, kad nuo pat pradžių buvo labai draugiški ir geranoriški, padėjo, kantriai aiškino, mokė italų kalbos. Atrodo, kad per tą mėnesį ir dienos centro klientai, senukai, mus pamilo ir prisirišo prie mūsų.
Dabar, praėjus šiek tiek laiko po kelionės, dažnai susimąstau, ką gi man, be nepakartojamų įspūdžių, davė šį kelionė. Ogi daug ką. Visų pirma dar kartą įsitikinau, kad socialinis darbas yra labai reikalingas ir reikšmingas visuomenės gyvenime. Išmokau dirbti komandoje, puiki ir draugiška darbo atmosfera atsiliepia darbo kokybei. Pradėjau geriau suprasti pagyvenusių žmonių poreikius, išsiaiškinau, kad vienas iš svarbiausių jų gyvenimo reikmių yra šiltas bendravimas, dėmesys ir rūpestis.
Negaliu nepaminėti svarbiausių žmonių, kurių dėka ir įvyko ši puiki ir prasminga kelionė – tai mūsų nuostabūs kuratoriai sutuoktiniai Mindaugas ir Karinė Luckos. Jie ne tik rūpinosi, kad mokomoji praktika praeitų sklandžiai, bet ir organizavo Erasmus+ dalyviams puikių ekskursijų, kad atvykę į Italiją studentai bei pedagogai galėtų pasigrožėti ir susipažinti su nuostabaus grožio svetinguoju Gargano regionu.
Kaip bebūtų liūdna, bet atėjo laikas grįžti namo. Po turiningai praleisto mėnesio, pavargusios, bet laimingos ir pilnos įspūdžių, grįžome namo, į Lietuvą. Tikrai niekada nepamiršime šios kelionės. Labai tikiuosi, kad dar ne vieną kartą pabuvosime šiame nuostabiame saulėtame krašte.
Švenčionių PRC mokinė,
Erasmus+ projekto „Profesinė ateitis su Erasmus+“
dalyvė Olga Bukina
